DIENA ITALIJOS PLIAŽE #01
Italijos pliažas: juodaodžiai, italai ir kiti...
Pajūris kaip kazino - nežinosi ką ten rasi: išloši ar prakiši. Lietuvis prie Baltijos lenktyniauja su orais ir temeperatūra. Italas žaidžia be pralaimėjimo... tikriausiai. Šeštadienį jau patyriau, jog keliai palei Calambrone, Tirrenia, Quercianella pajūrį bus sausakimši, tad sekmadienį į juos nosies nekišu. Lieku smėlėtame pajūryje - lietuviui įprastame. Karštis toks, jog dega kojos ir basomis kopas įveikti beveik misija neįmanoma, bet jei tu antžmogis, galima ir basomis. Aš pastarasis.
Šįkart tinklinio aikštelėje italai nežaidžia, kaip pirmąją dieną, bet vaikinukas laisto smėlį.
Toliau sombrerai - tie skėčiai su gultais. Apsižiūriu - tuščių į valias. Vieną tuoj okupuoju, bet kai grįžtu iš jūros, žiūriu toks italas su moterimi jau varto mano rankšluostį, ant riešo rodo plastikinę apyrankę. Paaiškinu, jog čia mano, o jie, kad čia jų vieta. Jie kalba tik itališkai, o aš tik lietuviškai. Tad išsiaiškinę žinomų kalbų diapzoną, pereiname į laužytą anglų ir gestų kalbą. Ir paaiškėja, jog didžiulė pajūrio juosta, nusėta gultais ir skėčiais - privatus plotas. Nori komforto - mokėk 35€. Nenori - eik už tvoros, į paplūdimį, kuris, kiek akys užmato, tęsiasi šiaurės link. Na, ten didžiuma italų ir įsikūria. Štai kodėl po skėčiais tiek daug laisvų vietų - jie tam kvailam turistui iš šiaurės, norinčiam išleisti pinigą. O dar tolėliau į pietus pliažas šunims ir jų šeimininkams.
Žinoma, įsikuriu už tvoros, panašios arkliams rišti, kur ir visi eiliniai italai, atvažiavę į pajūrį pigiam savaitgaliui. Keikteliu viešbutį, kuris pasirodo neturi savo skėčių plantacijos. Na, nieko tokio... su ta italų šeimynėle apsidalijame absoliučiai maloniomis frazėmis. Jie netgi bando man padėti, susišnekant su jaunais vyrukais, kurie prekiauja komfortu prie jūros. Ir vis tik aš einu anapus tvoros ir visą dieną bjauriuosi, kaip juodaodžiai prekeiviai be jokio užmokesčio vis ilsisi tuščiuose gultuose - rojuje, iš kurio buvau išprašytas. Na, ir kaip gali nekilti ta vadinamoji rasinė neapykanta?!
Šiandien slankioja daug juodaodžių - prekiauja akiniais, kamuoliais ir moteriškais krepšiais. Viena mergina gudresnė - vaikšto ant rankos persimetusi spalvotų siūlų ir kviečia mergaites susipinti plaukus. Bet visi jie neįkyrūs ir vis tiek vidury dienos ima pabosti. Mano nelaimei, kairiau vyrukas atsitempia vežimaitį su visokiais moteriškais skudurais ir pasistato taip, jog užstoja dalį horizonto. Et, bet juk čia papludimys... Vandeniu prašlepsi kitas juodaodis, tempdamas kalną pripūstų krokododilų, ratų ir kitokių vandenyje galinčių plūduriuoti grožybių. Kažkaip niekas iš jų visų tų gėrybių neperka, bet, ko gero, įveikę keletą kilometrų pajūriu, vis tiek juodaodžiai kažką parduoda. Tik tuo vežimu su skudurais moterys susidomi. Ak, tos moterys!
Bet bėdos po vieną nevaikšto - priešais įsikuria lenkai: dvi apkūnios, akinančiai baltos bobos ir du šakaliniai vyrukai. Įsibedžia skėtį, pasistato kėdes, įsikasa į smėlį alų. Italai sulankstomų kėdžių į pliažą nesitempia. Jie keistoki, ar ne?
Pliažuose italai netgi nefotografuoja mobiliakais ir nesiselfina. Matyt, jų telefonai neturi tos funkcijos.
Aš čia vienintelis vaikštau su šiaudine skrybėle. Na, dar lenkai, bet jie mūvi tas įprastas kepurėles ir jiems prie +33 tikriausiai šalta, nes visą dieną pliaže sėdi su marškinėliais po savo nuosavu lietsargiu ir geria alų. Moterys irgi geria alų - nusikerpa bambalius, apverčia juos aukštyn kojomis ir pasigamina bokalus. Šiauriečiai - išradingi. Italai irgi po nuosavais skėčiais, bet alaus negeria.
Dar už nugaros įsitaiso vokiečiai - visą dieną pučia banglentę. Pučia arba nuleidinėja orą. Dar įsikūria čekai - jie atvažiavo su Tesla. Visi kiti - italai. Be kepurėlių ir skrybėlių.
Ir tik aš su savo šiaudine skrybėle. Apsimetinėjau vynuogių plantacijos savininku - kaimiečiu. Et, čia mano fantazijos. Man giliai px. Aš vis tiek ne italas.
Visad maniau, jog visi italai įdegę arba tiesiog tamsesnės odos. Pasirodo jie labai įvairūs: nuo visiškai baltų iki tamsiai rudų, bet pastarieji gal žiemą vaikščiojo į soliarumus. Mačiau tokią šeimynėlę. Tie buvo tokie išdžiūvę, išdžiūvę... ir moteris be jokio celiulito. Gal tik įpusėjus vasarai ar jai baigiantis italai įdega ir jau rudaodžiai. Tada jie jau atitinka mūsų stereotipus.
Italus įsivaizduojame pagal kažką ir tada sakome: “Nu, tu pažiūrėjus tikras italas”. Nu, kad nifiga. Joks lietuvis, kuris tariamai panašus į italą, nėra į jį panašus. Vis tie, mūsų vaizdiniai ir streotipai. Lygiai tas pat, kas manyti, jog italai kasdien valgo tik makaronus. Bet juk italas galbūt irgi apie lietuvius galvoja, jog mes kasdien kertam tik cepelinus ir šaltibarščius. Na, kad nifiga. Bet iš tiesų ar bent jie žino kur ta Lietuva?
-Iš kur tu?
-Lituania...
-A, ruso...
-Ne. Greta Lietuvos yra Poland, Latvia, Estia...
-A, Espanliola... - ir italas staiga supranta, jog esu iš Ispanijos. Ir rami galva. Gal panašus į ispaną. Kas čia gali suvokti pagal išvaizdą iš kur tu, nebent pagal elgesį.
Ta diena prie jūros praskrieja kaip akimirka. Vakarop pliažas tuštėja - italai patraukia vakarieniauti. Pajūryje lieka tik tie lenkai ir čekai, ir aš. Mergaičiukė lenkė galų gale išdrįsta pasiselfinti, nes ji ne italė, o lenkas, vienas iš tų, kuriam buvo visą dieną šalta, į jūrą įlenda tiesiog su šortais ir marškinėliais, ir kepurėle... Keistos tos tautos.
Bet visa tai yra tik subjektyvus požiūris - nebandykite viso to patys pamatyti Italijoje. Tą šalį matysite savo akimis ir parsivešite savo įspūdžius. Beje, ji didesnė nei Lietuva.